Trys estai Ladoje arba 26 000 km kelionė į Mongoliją

 

Ši istorija yra apie mūsų bendraminčius iš Estijos, kurie išsiruošė į ekstremaliausią savo gyvenime kelionę pavadinimu Mongol Rally.

Tai yra labdaros renginys, gyvuojantis jau 13 metų, skirtas atogrąžų miškams išsaugoti. Jis startuoja kasmet liepos mėnesį ir savo populiarumą įgavo kaip pigiausias bei mažiausiai įsipareigojimų keliantis nuotykių pobūdžio renginys.

Kelionės startas -  Anglijoje, o pabaiga -  Ulan Unde Burijatijos respublikoje Sibire Rusijoje. Kiek daugiau nei 26 000 km kelionė driekiasi per 22 Europos bei Azijos valstybes ir jų kalnus, stepes, dykumas ir 11 skirtingas laiko zonas.  Po starto linijos kirtimo neegzistuoja jokios taisyklės su griežtai nurodytais atsižymėjimo punktais, technine komisija bei iš anksto suplanuotu maršrutu. Viskas -  dalyvių rankose.

  Dalyvauti gali visi norintys, tačiau turi išpildyti tris esmines sąlygas :

·        Automobilis, kuris važiuos į kelionę, turi būti senas metalo laužas, nupirktas už kuo mažesnę pinigų sumą, ištrauktas iš patvorio ir atgaivintas arba iškeistas į cigarečių pakelį. Variklio kubatūra negali būti didesnė kaip 1.2 cc.

·        Sugalvoti savo komandos pavadinimą, būti savarankiškiems ir nieko neklausinėti.

·        Surinkti mažiausiai 1000 svarų labdarai.

Raliui pasibaigus dalyviai, pasiekę finišą, turi kelis grįžimo variantus : grįžti savo automobiliu namo, jį išplukdyti ir patiems parskristi arba už papildomą mokestį automobilį palikti organizatoriams, kurie vėliau jį perdirbs, o gautus pinigus pridės prie labdaros fondo.

Dalyviai dažniausiai renkasi grįžti patys, kelionėje atsiradę sentimentai neleidžia išmesti pamilto automobilio, o pasirinkus naują maršrutą atsiranda didesnės galimybės aplankyti naujas vietas.

Būtent tokį grįžimo variantą pasirinko ir mūsų istorijos trijulė iš Estijos Lada klubo: Margus Põllupüü, Tarmo Talv ir Hardi Pertel su savo Sovietine Raketa.

Apie kelionę kalbuosi su komandos iniciatoriumi Margusu :

Margusai, trumpai pristatykite Sovietinės Raketos komandą mūsų skaitytojams.

Komandoje esame trise : Aš, Tarmo ir Hardi, visi esame iš Tartu. Mūsų amžius yra tarp 26 ir 28 metų. Nei vienas iš mūsų neturėjome jokios kompetencijos automobilių remonte kol nepradėjome ruoštis šiai kelionei. Aš ir Hardi esam užgrūdinti keliautojai su didele patirtimi, o Tarmo patirtis labai maža.

 

Mongol Rally nėra vienintelė ekspedicija – ralis, kodėl pasirinkote būtent jį?

Apie dalyvavimą šiame ralyje svajojau dar labai seniai. Maždaug prieš keturis metus kilo mintis, kad būtų visai šaunu atitrūkti nuo kasdienybės ir pasileisti į tokią kelionę. Labai norėjosi nuotykių, kažko naujo, nekasdieniško. Vien pats faktas keliauti senu trantu, kurio variklis ne galingesnis kaip 1.2 cc iš Anglijos į Mongoliją skambėjo kaip beprotybė. Tuo metu neturėjau nei komandos nei pinigų. Bet pernai metais apie šį savo norą dalyvauti ralyje prasitariau Hardi, o jis be dvejonių tarė šiai idėjai TAIP. Vienas kitam pažadėjom, jog 2017 metais tikrai pasileisim į šią kelionę. Prisijungus Tarmo, komanda buvo sudaryta ir mes pradėjom organizuotai ruoštis šiam raliui. Mus tris vienijo vienintelė mintis - pasileisti į beprotišką ir nenuspėjamą kelionę. Tai buvo nuostabu.

Kiek komandų dalyvavo ir ar buvo dar dalyvių su Lada automobiliais?

Šį kartą buvo kažkur apie 300 komandų iš viso pasaulio. Kiek man yra žinoma, buvom vieninteliai iš Pabaltijo šalių, bet ne vieninteliai pasirinkę klasikinę Ladą. Su Lada keliavo komanda iš Baltarusijos, pasirinkusi Samarą bei komanda iš Norvegijos, atkeliavusi su VAZ 2102.

  

 

Ralio organizatoriai turi specifinę atranką ir kriterijus automobiliams, kuriuos ne visi dalyviai praeina. Ar Lada buvo Jūsų vienintelis pasirinkimas iš pradžių?

Pradžioje svarstėme kokiu automobiliu leistis į kelionę. Tiesa, organizatorių atranka griežta. Aš turėjau senutėlį VW MK2 Golf su 1.3 cc  varikliu ir prieš 2 metus organizatoriai suteikė žalią šviesą dalyvavimui, bet jau šiais metais išsiuntus paraišką ją atmetė. Nenorėjome dalyvauti su tokiu automobiliu kaip Nissan Micra, Fiat ar Ford- tokiu automobiliu važiuoja nemažai dalyvių. Norėjom kažko labiau tradicinio mūsų kraštams, kažko tokio su kuo nevažiuoja dauguma. Anksčiau Lada automobilių šiame ralyje irgi būta ir tai nieko naujo, žmonės su jomis irgi pasiekdavo finišą, todėl buvo aišku, kad reikia būtent jos. Džiugino ir mintis, jog tai - klasikinis ir labai paprastas automobilis, tenkinantis mūsų technines žinias ir sugebėjimus. Žinojom ir tai, jog sutvarkius automobilį Estijoje ir įveikus Europą bei pasiekus Aziją galimybė sutaisyti automobilį bus didelė. Tuose kraštuose Lada yra kasdienybė, atsarginių detalių pasiūla didelė, o meistrai irgi žino ką daro. Mes esame buvusi sovietinė valstybė ir tos eros automobilis atrodė kaip geras būdas savireklamai. Beje, vakariečiai Lada geriau pažįsta iš anekdotų nei iš praktinės pusės. Jų galvose yra sudarytas įvaizdis, jog tai yra pigus rusiškas šlamštas, o to mums ir reikėjo, kad praeitume atranką.

Kur radote savo Ladą?

Buvo Kalėdų periodas. Ladų pardavime buvo vos kelios, o padėtį sunkino ir faktas, jog ieškojome legalaus automobilio su galiojančia technine apžiūra. Iš pradžių patikrinom 2101, kuris neatrodė labai patikimai ir kitas likęs variantas buvo 1984 m 2105 modelis. Automobilis buvo toli nuo mūsų, Hiuumaa saloje. Pirmą Kalėdų dieną nuvykome į Hiuumaa ir kiek pasiderėję nupirkome jį už 750 eurų. Šiek tiek permokėjome, bet tuo metu neturėjome kito pasirinkimo, o ir laikas buvo ne mūsų naudai. Žinojome ir tai, jog su pasiruošimu užtruksim apie pusmetį, todėl ją ir nupirkom. Garažo niekas iš mūsų neturi, todėl legalus automobilis buvo privalumas, kad lengviau važinėtume pas meistrus.

 Kokius automobilio paruošimo darbus atlikote?

Galbūt Tarmo galėtų plačiau apie tai papasakoti, nes tai jo sritis – juokėsi Margusas.

Mano žiniomis, reikėjo padaryti nemažai. Patikrinti ir pavirinti kėbulą bei variklį. Žinau, jog pakeitėme radiatorių, penkiabėgę greičių dėžę pakeitėm į keturbėgę, nes turėjom problemų su guoliais, sudėjom naujas padangas ir taip toliau. Bet visa tai buvo palyginus juokas. Likus keturioms dienoms iki starto pajutome, jog kažkas ne taip su mūsų varikliu. Tuomet Tavo ir dabar jau mūsų bendras draugas Olavi Selli iš Estų Lada klubo diagnozavo, jog yra pradegęs vožtuvas. Jis dirbo visą naktį, kad sutvarkytų esamą problemą atlikęs pilną galvutės tiuningą. Taip pat jis negailėjo savo laiko konsultuodamas mus atsiradus įvairioms problemoms. Tuo pačiu norėčiau padėkoti Siim Kaar, kuris taip pat padėjo prie automobilio darbų bei suteikė paramą iš Esti Ladaklubi.

Nuotykis prasideda Anglijoje, legendinėje Good Wood lenktynių trasoje. Kad iš ten startuotumėte, turėjote įveikti nemažą atstumą. Kokį maršrutą pasirinkote? Kaip sekėsi kelionė?

Kadangi maršrutą buvome jau suplanavę ir nakvynės vietas sutarę su draugais, į Angliją keliavome per Švediją. Šis kelias mums pasirodė mažiau apkrautas ir įdomesnis. Kelionė keltu - tikras malonumas, o Švedija - nuostabi šalis su gerais keliais. Tuomet pravažiavome Daniją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją ir vėl keltu kėlėmes į Angliją. Deja, šiame kelyje prasidėjo ir mūsų pirmi gedimai. Pradėjo leisti šviežiai pakeistas riebokšlis, tačiau Good Wood pasiekėme. Pakeliui teko sutikti nemažai ten bejudančių ekipažų, todėl kelią rasti nebuvo sunku.

Startavus privalėjome sustoti kiek ilgesniam laikui ir pilnai sutvarkyti tekantį riebokšlį. Pirmos dienos tikslas buvo pasiekti Paryžių. Mums tai pavyko padaryti tik labai vėlai vakare, bet kaip sakoma: geriau vėliau nei niekada.

   

 Kokių  iššūkių tikėjotės toliau? Tokio pobūdžio kelionėse dažnai problemų netrūksta, ar turėjote planą B?

Labai geras ir sudėtingas klausimas...  Man asmeniškai buvo svarbu dar labiau subręsti. Juk mes tik taip ir galim subręsti, ieškodami greitų išeičių iš problematiškų situacijų. Mūsų ekipažui buvo svarbu kuo daugiau apkeliauti ir pamatyti kaip gyvena žmonės įvairiose šalyse. Kiek atokiau laikėme save nuo blogų minčių, dienos tikslus susidėliodavome dienai išaušus. Tiesiog tarpusavyje nutardavom ką norėdavom daryti ir kur nuvažiuoti, o planas B niekad ir neegzistavo. Tikriausiai planas B buvo susirasti pagalbą, jeigu jos reikėtų.   

Kiek valstybių įveikėte?

Mūsų maršrute pasitaikė 17 valstybių: Estija – Švedija – Danija – Vokietija - Olandija – Belgija – Anglija – Prancūzija – Austrija – Slovakija - Vengrija – Rumunija – Bulgarija – Turkija – Gruzija – Rusija – Kazachstanas – Mongolija, kol pasiekėme finišą Ulan Unde Rusijoje ir iš ten pasukome Tartu link. Kai kurias šalis teko įveikti po porą kartų dėl savo geografinės padėties : du kartus kirtome Vokietijos sieną, tris kartus -  Rusijos. Labai norėjome aplankyti Armėniją ir Azerbaidžaną, bet šių planų teko atsisakyti. 

Šios kelionės trukmė  - 2 mėnesiai  ir 8 dienos, įveikėme 26 000 kilometrų.

Pamatėme išties nemažai. Praleidome 3 dienas naršydami po Paryžių, lankėmes Štutgarte, Rumunijoje pravažiavome dabar jau visiems žinoma Transfagarazan trasa, jungiančia du istorinius regionus – Transilvaniją su Valanchija. Bulgarijoje buvome prie Juodosios jūros. Turkijoje aplankėme  Istanbulą, kurio nerekomenduočiau lankyti automobiliu dėl nesibaigiančių spūsčių. Gruzijoje pabuvojome Tbilisyje – gražu ir žodžiais neapsakoma. Gruzinai -  labai nuoširdūs žmonės. Guduari kalnuose nusprendėm išmėginti angliškai vadinamą paragliding. Nuvykome aplankyti Kazanės Rusijoje, ten gyvena Hardžio mergina. Kazachstane aplankėme Astaną. Altajų kalnuose ant sraunios upės kranto nusprendėme pasidaryti sauną lauko sąlygomis. Mongolijoje apsilankėme Ulaanbataar ir vėliau Ulan Unde kur ir buvo finišas.

Kelionėje atgal į Estiją likome dviese su Tarmo. Aplankėme Baikalą, estišką kaimą Sibire ir Maskvą. Hardi norėjo į Estiją grįžti savarankiškai. Tai nebuvo staigmena - taip buvom sutarę dar prieš važiuodami į kelionę.

Kokių problemų turėjote su automobiliu?

Europoje be ankščiau minėtos problemos su riebokšliu, Vengrijoje turėjome problemą su prastos kokybės kuru. Kure buvo nemažai vandens, todėl mūsų automobilis labai prastai važiavo, kartas nuo karto smarkiai trūkčiodavo. Karbiuratorių teko valyti pas meistrą Rumunijoje, iš pradžių net nežinojome, kad problema buvo su kuru. Taip pat turėjome problemų su elektra. Du kartus keitėme generatorių, problemą išsprendėme Mongolijoje pas elektriką, kuris sutvarkė laidus per 5 minutes  - juokėsi Margusas.

Transfagazan trasoje važiuojant nuo kalno turėjome problemą su pastoviai perkaistančiais stabdžiais, teko stoti nemažai kartų.

 

Langų mechanizmai irgi pradėjo po kurio laiko nebeveikti. Teko pasitelkti tradicinius remonto metodus. Už langų tarpų prikišome popieriaus ir suklijavome su lipnia juosta – vėl juokėsi Margusas. 

 

Gruzijoje  sulūžo priekinė važiuoklė, bet dar su tokia pravažiavom 2000 km iki Kazanės, kur pas Hardžio merginos draugus servise viską sutvarkėm.  Sibire išsinarino šarnyras. Kaip matote, nuotykių netrūko.

 

 

Minėjote problemas su kuru. Ar jos pasikartojo tolimesnėje kelionėje? Ar buvo sudėtinga gauti benzino? Kokios buvo sąnaudos? Kur kuras buvo brangiausias ir pigiausias?

 Problemų nebuvo. Iš Estijos su savimi turėjome vieną atsarginį kanistrą, o pakeliui atvykus į Kazachstaną nusipirkome dar vieną. Mūsų skaičiavimu sąnaudos buvo apie 8.6 l šimtui kilometrų. Iš ties pasiekėme neblogą rezultatą. Mūsų kanistrai buvo nuolat pilni, visą laiką sustoję užsipilti kuro juos papildydavome. Greičiausiai brangiausias benzino litras buvo Vokietijoje , o pigiausias -  Kazachstane.

 

Paprastai kitos ralio komandos švęsdavo pirmuosius 10 000k m? Ar kaip nors šventėte ir Jūs?

Taip, mes atsižymėdavom Facebook įkeldami po nuotrauką iš vietos, kur tai nutikdavo.

 

Pakalbėkime apie kelių kokybę. Kuri šalis turėjo geriausius, o kuri - blogiausius?  

Blogiausi greičiausiai buvo Kazachstane, o geriausi -  Vakarų Europoje. Buvo sudėtinga važiuoti Mongolijoje, bet jos nevardinu, nes ten jau buvo ne kelias, o bekelė  - juokiasi Margusas. Kazachstano kelių tikrai nekentėme.

 

 

Ar susidūrėte su problemomis kertant šalių sienas, ar turėjote bėdų su policija?

Pirmasis nuotykis šiuo klausimu nutiko ties Rumunijos - Bulgarijos siena. Iš mūsų reikalavo neaiškaus 200 e mokesčio už kažkokį automobilio lipduką, kurio neturėjome. Kad mus paleistų teko sumokėti 100 e.

Rusijoje Šiaurės Osetijoje policija ne vieną kartą stabdė ir prašė suvenyrų. Kazachstano policija mus pastoviai stabdė . Kartą turėjom sumokėti už savo išdidumą, du kartus sumokėjome baudas už greičio viršijimą. Antra bauda mums pasirodė kaip vietinės policijos sąmokslas. Buvo keista gauti antrą baudą už greičio viršijimą su tokiais pačiais greičio parodymais. Už pirmą baudą čekį gavome, už antrą - jau nebe.

Kaip skiriasi eismo srautai, ar buvo sunku prisitaikyti ir kokie vairuotojai agresyviausi?

 Prisitaikyti nebuvo sunku, bet buvo gan sudėtinga vairuoti agresyviam eisme. Europa išlieka kaip mandagiausia, bet įvažiavus į Turkiją viskas pasikeičia. Gruzinai važiuoja agresyviausiai, Rusijos greitkeliuose atsipalaiduoti irgi nelabai galima. 

Kaip spręsdavote nakvynės bei maisto klausimus? Nakvodavot viešbučiuose ar po atviru dangumi, maistą pirkdavot ar gamindavot patys? Kuri šalis turėjo geriausią maistą, kainas bei kelius?

Didžiąją savo kelionės dalį praleidome kempinguose arba po atviru dangumi, miestuose apsistodavom viešbučiuose. Aš ir Hardi nevalgome mėsos, mums buvo gana sudėtinga Mongolijoje gauti maisto.

Gruzijoje maistas puikus ir nebrangus, bet keliai nekokie. Rumunija ir Bulgarija irgi puikios, bet turi tą pačią problemą – kelius. Bet jei tektų išsirinkti vieną pagal šiuos kriterijus - išsirinktume Rusiją  - ji mus tikrai nustebino.  

 

 

Koks buvo Jūsų kelionės biudžetas? Ar turėjote kokių nors rėmėjų?

Sakyčiau, jeigu viskas telpa į 15 000 e -  tai yra gerai. Viskas susideda: automobilis, jo paruošimas, dalyvavimo mokestis, depozito mokesčiai, pinigai skirti labdarai, kuras bei nenumatytos išlaidos.

Taip, mus parėmė Estu Lada klubas bei Olafas su Manniku Laiali padėdami sutvarkyti automobilį.

 2G Baltic Company taip pat padėjo su automobilio remontu ir padovanojo naujas Kormoran padangas bei paaukojo pinigų išlaidoms.

 Audiocity mums sudėjo naujutėlę Kenwood garso sistemą, taip pat padovanojo labai brangią Kenwood vaizdo kamerą.

Motoshow 2017 paaukojo pinigų bei išreiškė norą eksponuoti mūsų automobilį jų renginyje ir taip pagelbėti surinkti daugiau lėšų labdarai.

Photopoint nuoma suteikė nemokamas kameras.

Ar kelionės metu turėjote problemų keisdamiesi pinigus ir atsiskaitinėdami?

Kaip bebūtų keista, nebuvo jokių problemų. Pinigus imdavome iš bankomatų kol Mongolijoje teko keisti grynuosius ir mums pritaikė tikrai nelabai sąžiningą kursą. Bet tai panašu į normalų vietinį verslą ,pinigų suma nebuvo didelė - mes ir nesigilinom.

Kaip sekėsi surinkti pinigus labdarai?

Mes vis dar juos renkame. Visi vis dar gali paaukoti. Būtume labai dėkingi, jei tai padarytų ir Jūsų klubo nariai čia. Aš suprantu, kad žmonėms yra sunku skirtis su pinigais, bet sėkmingi žmonės ne be reikalo sako: paaukok truputį ir gauk dvigubai atgal.

 

Kaip sekėsi važiuoti atgal? Jūsų tikslas grįžus buvo MotorShow, ar spėjote laiku?

Sugrįžome šiuo maršrutu: Ulan Ude, Abakhan, Novosibirskas, Permė, Maskva ir Tartu. Atvykome keletą dienų ankščiau, todėl turėjome laiko pailsėti prieš Motor Show pradžią.

 

Ką rekomenduotumėte susigundžiusiems vykti į tokią kelionę?

Prieš pasirenkant automobilį išsirinkite komandos narius. Tai yra svarbiausia. Labai nesiruoškite, bet iš anksto nuspręskite ko reikia Jūsų kelionei. O svarbiausia - tiesiog padarykite tai. Nebijokite ir negalvokite kas nutiks rytoj, nes jei nepamėginsite, niekad ir nesužinosite.

 

Ar turite planų vėl važiuoti į panašią kelionę? Kokia Sovietinės Raketos tolimesnė ateitis?

Ne, planų neturime, bet niekada nesakyk niekada. Šiai akimirkai planuojame automobilį paaukoti muziejui.

 

 Norėčiau padėkoti mūsų pašnekovui Margusui ir jo draugams už puikią istoriją ir nuotraukas, kuriomis mielai pasidalino su mumis. Linkiu, kad ši kelionė jiems nebūtų paskutinė ir greitu metu leistųsi į kitą.  

 Jeigu Jus sugundė šis iššūkis, pradėkite pildyti dalyvio anketas, ruoškite pasus, ieškokite rėmėjų ir leiskitės į kelionę, o mums praneškite apie tai. Jeigu jau buvote panašioje išvykoje  - susisiekite su mumis -  mes tikrai norėsime papasakoti Jūsų istoriją klubiečiams. 

Parengė: Šarūnas